kam gi mes megsime?

Labai džiaugiuosi matydama, kaip daugėja mūsų gretos. Tik štai įdomu kokiam vaikui jūs ketinate megzti? Berniukui, mergaitei, mažiukui pypliukui?

Lentelėje matote skaičius, kuriuos paėmiau iš Lietuvos statistikos departamento. Kaip matote, kuo mažesnio amžiaus vaikai, tuo mažiau jų yra. Juk ne paslaptis, kad visi nori įsivaikinti kuo mažesnius vaikus, pageidautina sveikus ir iki 1 metų amžiaus. Tai labai natūralu ir žmogiška. Ir netgi visiškai suprantama.

Tačiau kaip gi paaiškinti vaikui, kad kiekvienas jo gimtadienis yra visai ne šventė... Kiekvienas jo gimtadienis jį vis labiau ir labiau atitolina nuo galimybės surasti naujus namus. Kiekvieni jo nugyventi metai jį vis toliau nustumia į šalį nuo mūsų "normalios" visuomenės. Ir tai taip pat labai normalu ir suprantama. Argi galima užjausti paauglį, kuris rūko nuo 7 metų, taigi būdamas 14 jau turi ilgą rūkoriaus "stažą" ir kelis kartus buvo gaivintas stipriai apsinuodijęs alkoholiu? Kaip galima jausti meilę ir šilumą jaunimėliui, kurie nelanko pamokų, mušasi, rankioja nuorūkas, bėga iš globos namų, daužo langus? Ir kiekvienais metais vis labiau patiki jiems kartojamais žodžiais, jog jie blogi, blogi, blogi.

Tad kam gi mes megsime? Mieliems rausvažandžiams mažyliams? Tamsoje ir prievartoje paskendusiems paaugliams, kurie jau seniai nieko iš mūsų nebesitiki? O gal visiems?